- povaikis
- póvaikis sm. (1) J, Dg, Lp, Kl žmonos ar vyro vaikas iš ankstesnės santuokos, posūnis ar podukra: Tas buvo ne jos vaikas, o póvaikis Pgg. Ana atejusi rado du póvaikiu KlvrŽ. Póvaikių turėjo jos vyras Dglš. Visi póvaikiai gailėjos pamotės mirties Sg. Marijona su póvaikiais labai gražiai sutaria Sdk. Močeka vis póvaikių nekenčia Ds. Patėvis susibarė su savo póvaikiais Ck. Aš pri darbo nekaišiojuos, póvaikiai gyvena Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.